- pūtauti
- pū́tauti, -auja (-auna), -avo intr. 1. sunkiai alsuoti, kvėpuoti: Žvirblis sako: „Sergu, negaliu – dūsauju, pūtauju“ Žg. Kap pūtauja tavo arklys! Mrk. 2. trūkčiais, gūsiais, šuorais pūsčioti: Už lango nerimastingai pūtavo vėjas rš. Piktas Borėjas ir tvirtas Dzefyras, iš Trakijos kilę, ima daužytis ir pūtauti vienas prieš antrą HO. Vėjelis pū́tavo, rugeliai ūžavo, neatbojo šiauraus vėjo, bet žaliavo rugeliai (d.) VšR. 3. prabangiai, plačiai gyventi, puotauti, lėbauti, ūžti: Pasdarė alaus, prisikepė ragaišio, susprašė gimines ir va pū́tauja jau trečia diena Dkk. Gera jai namie pū́taut, kai senis duonos uždirba Užp. Pū́tauja, švaistos, o dabar pasnykas Slm. Pū́tavo pū́tavo ir namus praleido Ig. ^ Kap žmogus dūsauna – velnias pū́tauna Vlk. 4. giliai kvėpuojant miegoti: Tas tinginys ilgai pūtavo rš. 5. sunkiai dirbti, prakaituoti: Pū́tauna kaip arklys dieną naktį, ir vis dėlto nieko gero nėra Vj. | Vienai viena pū́tauja boba (visoje sodyboje viena gyvena) Skp. 6. refl. didžiuotis, puikuoti: Kogi čia pūtaujies kaip koks ponas? Km. \ pūtauti; atsipūtauti; prapūtauti; pripūtauti
Dictionary of the Lithuanian Language.